Sveika, čia Maitrėja.
Panagrinėkime labai svarbų žmonėms klausimą – religiją ir jos įtaką jūsų gyvenimui. Siaubinga, atvirai pasakius, ką jūs padarėte su Tikėjimo tiesomis. Nesakau, kad konkrečiai jūs, bet žmonija. Yra daug tikinčiųjų, kurie sugeba išjausti tikrąjį Tikėjimą ir perduoda tai kokybiškai kitiems žmonėms. Bet religijoje yra be galo daug niuansų, kurie nukreipia nuo tikrojo Tikėjimo. Dievas yra. Tai visiška Tiesa. Kelias link Dievo pažinimo ir jo valios išraiškos – patys įvairiausi: krikščionybė, budizmas, pagonybė, islamas ir t.t. Jeigu tiki, kad žmogus nėra vienas visagalis visoje Visatoje, jeigu tiki, kad yra aukštesnių jėgų – tai vadinasi, kad tu Tiki. Kaip tą tikėjimą išreiški, priklauso nuo visuomenės normų, įpročių ir t.t. Priklauso nuo šalies, kurioje gimei, nuo tėvų pasirinkimo – nes jie tave supažindina su tikėjimo tiesomis. Žodžiu, žmogus tikėjimą išreiškia pagal savo suvokimą. Jeigu jam lengviau tai išreikšti per priklausomybę kažkokiai organizacijai – puiku. Toks jo pasirinkimas. Bet pagrindas visada išlieka – tikėti reikia širdimi. Tikėjimą, Pasitikėjimą ir Meilę, reikia išjausti savo širdimi. Jeigu to neišjauti – tada pasiduodi visuomeninių normų egregorui. Gali priklausyti bet kokiai bažnyčiai, bet, pirmiausia, Tikėjimą reikia išjausti, suprasti ir atskleisti savo širdyje. Jeigu tau vienam tai neišeina padaryti – renkiesi religinę formą ir mokaisi tą tikėjimą išgyventi pagal religinius mokymus. Bet niekas niekados negali pasakyti žmogui, neinančiam į bažnyčią, kad jis yra netikintis. Nesilankymas bažnyčioje nieko nereiškia. Tik sugebėjimas suprasti Dievą, sugebėjimas suvokti Jo skleidžiamas Meilės bangas, tik tai suteikia teisę vadintis tikinčiuoju. Religijų formų yra įvairių. Pati žiauriausia forma – žudyti, pasiremiant Dievo žodžiu. Tai, atleiskite, visiškas atitolimas nuo Dievo. Niekados Dievas nemokė žudyti. Niekados. Tai nepateisinamas Tikėjimo iškraipymas. Jūs, mielieji, kurie palaikote šią Tikėjimo formą ir žudote žmogų, pasiremdami Dievu, griaunate pamatinį suvokimą, kas yra Dievas. Jokie pasninkai, jokios atgailos, niekas nepateisina žudymo vardan Tikėjimo. Niekas.
Aptarkime mažiau blogesnes problemas, kurios susietos su religijomis. Žmogus, priklausantis (gyvenantis) tam tikrai religinei struktūrai, šiuo atveju kalbame apie krikščionybę, siekia laikytis tam tikrų šios religijos taisyklių: krikšto, santuokos sutvirtinimo sakramento, paskutinio patepimo galia. Šie sakramentai krikščionybėje patys svarbiausi, susieti su paprastu žmogumi. Bet jie veikia skirtingai. Jeigu žmogus suaugęs siekia atsiverti Dievui, jis priima krikštą. Tai apvalo jo nuodėmes iki krikšto (ne gimimo). Tai energetinis apvalymas. Tokiu atveju (subrendusiam, suvokiančiam Dievo Tiesą ir siekiančiam ją skleisti) krikštas yra svarbus ir reikalingas. Tai lengviausias ir prieinamiausias būdas apvalyti žmogų energetiškai. Tas pats ir su priimama komunija. Kai žmogus, susikaupęs, išanalizavęs kaip jam sekėsi išreikšti Dievo valią, atleidęs sau už padarytus „nusižengimus“, gali priimti komuniją – tai apvalo energetiškai. Bet tas „susikaupimas, išanalizavimas savo veiksmų“ – tai ne nuodėmių išpasakojimas kunigui. Kunigas būtų reikalingas tik tada, kai žmogui sunku susivokti savyje, kai sunku suprasti Dievo tiesą – tada reikalingas žmogus, kuris išklausytų, patartų. Tikriausiai suprantate, kiek kunigas turėtų skirti laiko vieno žmogaus išpažinčiai – dieną ar daugiau. Kunigas reikalingas kaip ir bet kuris draugas, psichologas, kuris padėtų susivokti savyje. Bet jeigu žmogus yra pakankamai sąmoningas ir mėgina įvertinti savo kasdienius poelgius pats, jeigu jis suvokia savo klaidas – jam nereikia klūpoti prie išpažinties langelio. Nes bet kokiu atveju su svetimu žmogumi per 3-5 minutes neaptarsi tai, kas tau labai svarbu, kas tavo širdyje. Todėl nuodėmių išklausymo ritualas, iš principo, nėra reikalingas. Gali žmogus juo naudotis, jeigu jam to reikia. Bet priimant atgailos komuniją – išpažintis kunigui nereikalinga. Išpažintis sau pačiam – būtina.
Krikštas. Jėzus buvo pakrikštytas jau subrendęs, kada jo energetika buvo susiformavusi, ir jis suvokė, kad turi skleisti Dievo Tiesą. Prisiminkite, Jis nestatė prabangių bažnyčių ir nemokė ritualų. Jis ėjo per žmones, bendravo su jais. Skleidė Meilę, Pagarbą, Toleranciją ir Išmintį. Jonas krikštytojas jį pakrikštijo vandeniu, kuris simbolizavo sielos švarą. Jeigu tu priimi šį krikštą – turi prisiimti atsakomybę, kad laikysies „sielos švaros“. Kad tavo mintys ir gyvenimas bus susietas su Dievu, kad tu Dievo idėją perteiksi kitiems. Dievo idėją gali išgyventi ir be krikšto. Tiesiog, krikštas tave prijungia prie krikščionybės egregoro. Tu jautiesi tam tikros bendruomenės narys. Tu jautiesi saugus ir įeinantis į didžiulį būrį bendraminčių. Tai gali suteikti vidinį pasitenkinimą, ramumą, tikėjimą, kad elgiesi teisingai, nes dauguma taip elgiasi. Bet šiandieną jūs mokotės gyventi Visatoje, pagal Visatos Amžinybės dėsnius. Tu turi būti laisvas nuo visų religinių formų. Nes kiekviena religinė forma turi savo ribas. Tai uždara erdvė, ir nesvarbu, kiek ji didelė ir stipri. Kiekviena religinė forma yra nustačiusi savo ribas: kaip tikėti, kas priimtina, kas nepriimtina. Ir dažnai tai, kas nepriimtina suformuoja tolerancijos stoką. Vyksta religiniai karai – tiesiogine ir netiesiogine prasme. Visatoje gyvenantis žmogus tiki Dievu. Vieninteliu Visatos Kūrėju. Žmogus siekia Jį pažinti, ugdo save. Neįmanoma išreikšti tikėjimo Dievu, jeigu tu savęs neugdai, jeigu nesimokai skleisti gerų jausmų ir t. t. Jokia religinė forma nepadės būti „arčiau Dievo“, jeigu tu nemyli savęs, nemyli esančių šalia tavęs. Tik nuo konkretaus žmogaus vidinės būsenos priklauso – tiki jis Dievu ar ne. Vėl grįžtame prie tos pačios minties – svarbu ne kasdienė išraiška (šiuo atveju religinė forma), svarbu, ką tu jauti savyje, kokia tavo vidinė būsena. Visatos žmogui religinė forma nebūtina. Nereikalinga, jei tik žmogus sugeba suprasti ir išjausti Dievo buvimą šalia savęs, sugeba išlaikyti pagarbą Dievo sukurtam pasauliui.
Tikriausiai supratote: Visatos žmogui svarbu suvokti Dievą savo širdyje ir išreikšti tai savo kasdieniame gyvenime. Religinės formos reikalingos tik tokiu atveju, jeigu žmogui taip lengviau suprasti Dievo tiesą. Dievui religinės formos nėra svarbu. Jam svarbus konkretus žmogus. Jo išgyvenimai, jo ieškojimai, jo sugebėjimai įvertinti gyvenimo teikiamą Laimę.