Viešpats Maitrėja

Meilė – tai veiksmas

Viešpats Maitrėja.

Daug kalbame ir rašome, kas yra žmogus ir kaip jis turėtų gyventi. jeigu žmogus yra Dievo dalis, tai kodėl jam neišeina gyventi Meilėje ir Santarvėje. Kodėl žmogus tiek susikuria sau rūpesčių, lūkesčių, o po to jaučiasi nelaimingas? Nes Meilė – tai nėra tik žodis ar tik jausmas. Meilė – tai veiksmas. Meilė – tai judesys, tai kūryba, tai džiaugsmas ir atjauta, ir visa tai turi pasireikšti veikloje. Ne mintyse ir svajonėse, ne lūkesčiuose, o veiksme. Kol tavoji meilė verda tik tavyje, ji nesuteikia džiaugsmo nei tau, nei aplinkiniams. Atvirkščiai, dažnai meilė virsta neapykanta, pykčiu, susireikšminimu. Sakote, kad mylite ir pykstate, nekenčiate. Meilė – tai gerumas. Šalia jos niekada negali būti pykčio ir neapykantos. Arba meilės nesuprantate, arba ji yra labai asmeninė: Aš myliu tave – ir tu mane mylėk. Aš myliu tave – tai tu mane už tai garbink. Aš esu geras (-a) – tai tu pildyk mano užgaidas. Taip, jūs jaučiate meilę, jūs ja tikite, bet užsidarote. Jūsų veiksmai neatspindi meilės jausmo. Jūs vaikštote užsidarę ir pasipūtę kaip povai: aš myliu pasaulį, aš esu geras – nelieskit manęs, neteiskit manęs. Nuo tokios meilės jūs patys sprogsite savo įtampoje, savo susinervinime, laukime stebuklo. Neateis stebuklas ir nebus taip, kad žmogus jus pamiltų taip, kaip tu nori. Nes žmogus myli taip, kaip moka, kaip tai supranta. Ir jis nemylės taip, kaip tu nori. Nes tai nebėra meilė, tai jau paklusnumas kito valiai. O jeigu tu verti paklūsti savo valiai, savo norams ir siekiams – tai argi tu myli? Ne, tu tik reikalauji. Tu meilės neišskleidi, nors, gal būt, norėtum mylėti. Todėl ir gyvenate pikti, pasimetę, vieniši tarp žmonių. Ne Dievas dėl to kaltas, o tu, žmogau, nes tu nenori veikti. Tu nenori dovanoti meilės kitiems per savo veiksmus.

Per savo veiksmus. Jūs renkatės, ką mylėti, kada mylėti. Kokia tai meilė? Pagal išskaičiavimą, pagal reikalavimą? Niekada nebūsite laimingi, jeigu jumyse gyvena egoistinė meilė. Sakysite, ne, aš tikrai noriu mylėti, aš geras. Bet tada iškyla klausimas – ar tu laimingas? Nesijauti laimingu? Vadinasi dar nesupratai, kas yra meilė ir nežinai, kaip ją išgyventi. O tikrąją meilę ir džiaugsmą galima išgyventi tik veiksme. Padarysi dėl kito žmogaus ką nors gero nesavanaudiškai, ne iš pareigos, tiesiog su džiaugsmu, kad turi sveikas rankas ir širdį, kad gali kažkam padėti (ir ne tam, kam tu norėtum padėti, o tam, kam reikalinga pagalba). Nes tam, kam tu nori padėti, gal nereikia tavo pagalbos – gal tu jį apsunkini savo gerumu? Bet tikrai bus šalia žmogus, kuriam gali padėti. O kai tu padedi – tada tavyje suvirpa dieviškoji ugnelė. Tave užlieja vidinė palaima ir ramybė. Tau gera ir džiugu, o ne liūdna ir pikta.

Nekaltinkite tamsos egregorų, kad jie jus supa ir jums sunku. Tamsos egregorai neveiksmingi, kai tavyje nėra pykčio, pavydo, nuoskaudų. Tu juos prisišauki į savo erdvę, tai kaip ant jų pykti, jeigu jie tavo kviesti svečiai? Ir nesidėkite rankas sudėję ir nesakykite – kad aš per silpnas būti tvirtu ir laimingu. Dievo tavyje nėra – todėl tu ir silpnas. Surask jį savyje, patikėk juo ir tada tu tikrai nebūsi silpnas.

Jūs švenčiate šventes ir tikitės gražaus pasveikinimo su šiomis šventėmis. Atleiskite, bet kai jūs sukeliate tokį triukšmą ir tokią grubią agresiją – negi aš tusiu su tuo jus sveikinti? Daug norėtųsi atiduoti, kad tik tokių švenčių nebūtų. Bet yra kaip yra. Šventės ateina ir praeina ir kai jau nurimsite, kai jau atsitokėsite, pagalvokite ar mokate mylėti? Ir paprašykite Dievo tik vieno ateinantiems metams – sugebėti Jį pamilti.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *