O dabar pakalbėkime apie minčių galią. Kad mintys turi jėgą, atrodo supranti, bet ar tu seki savo mintis? Kokios jos? Nesukurk minčių ir situacijos, kuri tave skaudintų. Kodėl tu negalvoji ir nesvajoji apie kitokį gyvenimą? Nesupranti koks jis turėtų būti? Galime tau padėti. Pasvajokime kartu. Bet tik tu nuspręsi norėtum to ar nenorėtum. Gerai?
– Saulė teka, tu medituoji sode tarp žydinčių gėlių. Po to, išleidusi vyrą į darbą ir vaikus į mokyklą, užsiimi savianalize. Stengiesi įsijausti į ateinančių žmonių gyvenimo istorijas. Jie ateis pagalbos. Tavo darbas kalbėtis su jais. Aiškinti priežastis, pasekmes ir pasikeitimo galimybes. Kad žmogus tavim pasitikėtų, reikia nedidelio stebuklo. Pats paprasčiausias stebuklas – dabarties atpasakojimas. Kokia dabartinė to žmogaus situacija. Žmogus galės lengvai įvertinti ar teisybę sakai ir taip bus sudaromos sąlygos įsiklausyti į toliau sekančius žodžius. Žmogus patikės tik tada, kai tai galės pergyventi pats. O kai pasakai tai ką jis išgyveno, priims ir įvertins naują informaciją apie save. Tik žmogaus suvokimas gali padėti jam pakeisti savo gyvenimo situaciją: tame tarpe ir išgyti, ir susitvarkyti šeimos problemas, darbo santykius, turtinius klausimus ir svarbiausia, įžengs į sielos tobulėjimo kelią. Nes be šio žingsnio neįmanoma pakeisti gyvenimo situacijos gerąja linkme. Galima drastiškai įsikišti į žmogaus biolauką, siųsti energiją, kad informacinis laukas gerėtų, bet tai dažniausiai atneša tik dar didesnes problemas.
Be paties žmogaus suvokimo, jo požiūrio keitimo – tu jam nepadėsi. Klaidos būna tik suvokime. Išsiaiškink žmogaus vertybes (jos nebūtinai turi sutapti su tavo vertybėmis), svarbiausia tos, kurios siekia gėrio. Jeigu egzistuoja nuoširdus ketinimas ir gėrio siekimas – tada situacija gerėja. Sielos gerumo nepakanka, reikia ir ryžtingumo, aktyvumo. Galimybių. Gyvenimo situacija visados gali keistis, tai priklauso nuo žmogaus pasirinkimo, bet jeigu tu manai, kad tavo gyvenimo kelias veda link pasaulio pažinimo, tada jo ir siek.
Dabartinį darbą dirbsi tol, kol pasiruoši priimti žmones. Dar turi daug mokytis. Turi būti švari savo mintimis. Negali būti troškimų garbės, pinigų. Tai pražūtis. Tik meilė ir geri ketinimai padės daryti stebuklus. Apie nuovargį. Jo nebus. Tau bus taip įdomu, kad nespėsi ir pavargti.
Kai gyvenimu džiaugiesi kiekvieną minutę, nėra laiko nuovargiui ir nuobodžiavimui.
Tavęs laukia nuolatinis bendravimas su mumis. Neišsigąsk. Ribą tarp šio ir ano gyvenimo visada išlaikysi. Negi dabar kas nors skundžiasi, kad neturi humoro jausmo, geros nuotaikos? Niekas. Tai štai, viskas savo ribose. Štai taip leisi savo dieną. Vakarais truputį atsidėsi buitiniams reikalams, bei bendravimui su šeima. Užsiėmimų ir vakare netrūks: skaitysi laiškus, bendrausi internetu, atsakinėsi telefonu, apmokysi draugus, pasekėjus. Kur gyvensi? Ne čia. Nors tu nelabai nori iš čia išvykti, bet tau reikalinga gamta: ežeras, saulėtekis ir saulėlydis. Reikalinga žvaigždėta naktis, paukščių čiulbėjimas. Tau reikalinga erdvė (ir žmonės). Iš kur gauti tokią erdvę? Dar nesvarstėme. Kai pradėsi svajoti apie tokį gyvenimą, atsiras ir pasiūlymas kur apsigyventi. Tai kaip? Patiko svajonės pavyzdys? Priimi jį? Manau, kad priimi. Argi nenuostabu gyveni svajonių gyvenimą, kartu nešant džiaugsmą aplinkiniams. Nebijok įžengti į ateitį ir sukurti save toje aplinkoje. Pasitikėk mumis ir savimi. Gali kurti ir kitą svajonę, bet negalvok blogai. Net nemėgink. Gyvenk ekstazėje (taip tu tokį gyvenimą vadini). Tai normali gyvenimo būsena. Priprasi ir kitus išmokysi taip jaustis. Nebijok bendrauti su mumis, klausti kas neaišku. Tik atsirink su kuo kalbi: su Dvasios vadovais ar su savo ego. Tai svarbu. Kaip atskirti? Kiekvienam savo būdas, bet visados bendravimas su mumis turi atnešti ramybę ir palaimą, kai kada mūsų mintys būna linksmos, „patraukiančios per dantį”, bet atviros ir teisingos. Nuoširdumas, meilė, supratingumas – tai jėga. Žmonės turi pajusti galimybę būti išklausytiems ir suprastiems. Visados būk tvirta savo pasirinkime, pasitikėk savimi, Dievu ir nuostabiu gyvenimu.
Daugelis žmonių savo gyvenimą skirsto „iki” ir „po” tam tikro įvykio, kuris paskatino pervertinti savo vertybes. Taip ir aš. Mano gyvenimas buvo labai paprastas, truputėlį nuobodus ir prarandantis prasmę iki apsilankymo prie dolmeno Lopaičių šventvietėje. Man labai skaudėdavo nugara, dažnai negalėdavau pavaikščioti, nebežinojau ką daryti: ar keliauti operuotis, ar ieškoti kitų sprendimų. Vieną dieną man pasiūlė apsilankyti Lopaičių šventvietėje, kur, manoma, gyveno žyniai. Toje šventvietėje yra daugybė įvairiausios formos akmenų, bei stūkso dolmenas. Atėjus prie dolmeno mano nugarą surakino taip, kad aš negalėjau pajudėti visą valandą. Galvą atlaužė į nugarą. Išsigandau, nes nesupratau ar galėsiu išsitiesti ir vaikščioti, bet pasiklioviau stebuklo galia ir laukiau. Kaip staiga surakino nugarą, taip staiga ir atleido. Ji daugiau nebeskaudėjo. Dabar, kai suskauda nugara, žinau, aš einu neteisingu keliu, tai turiu gult į lovą, pamiršti visus skubius darbus ir apmąstyti savo gyvenimo kryptį. Kuo greičiau suvokiu savo klaidas, tuo greičiau aprimsta skausmas. Tą dieną daugiau nieko ypatingo neįvyko (bent jau man taip atrodė), tik fiziškai pajutau, kad mus supa energijos, kuriomis pasinaudojus galima net išgyti. Kitą kartą labai nedrąsiai leidau savo rankoms daryti judesius, nepriklausomus nuo mano proto. Keista stebėti kaip pačios rankos ieško kūne tam tikrų taškų, juos spaudžia, masažuoja, kai kur plaka iš visos jėgos. Judesiai labai laisvi, kai mėgini juos pakartoti – neišeina. Taip prasidėjo masažų darymas, pasitikint anapusine jėga. Prisirinkau knygų apie taškinį masažą, išsiaiškinau ką reiškią mano spausti taškai, bet supratau, kad išmokti taškinio masažo be rimtų mokslų, man nepavyks. Todėl užverčiau visas knygas ir pasitikėjau „savo rankomis”. Kiekvienam žmogui spaudžiami vis kiti taškai. Rankos tarsi pajusdavo kuo serga žmogus, pajusdavau, kokia pagrindinė mintis kamuoja žmogų. Visados stebėjau kokia būsena žmogaus būna po masažo. Patikimiausias rodiklis buvo tai, kad žmogus po masažo visados gerai išsimiegodavo ir jam nurimdavo skausmas. Šie nauji potyriai mane dar labiau paskatino ieškoti tiesos: koks iš tikrųjų mūsų pasaulis, kas svarbiausia žmogaus gyvenime ir kaip būti laimingu čia ir dabar. Dienoraščio rašymas – tai buvo dar vienas naujas potyris. Supranti ką rašai, bet žinai, kad mano išsilavinimo, mano proto neužtektų tokioms žinioms atsiskleisti. Kas kartą nauja mintis, naujas nurodymas ką taisyti savo elgesyje, savo mąstyme. Kol neįsisąmonini naujos minties, kitų nesulaukiu. Viską reikia pergyventi ir suvokti. Loginis protas lyg ir suabejoja ar gali būti tiesa, tai apie ką rašau, bet gyvenimas įrodė, kad kiekvienas parašytas žodis dienoraštyje yra tiesa.