Besąlyginę meilę žmogus gali suformuoti savo sąmonės ir vidinių pastangų dėka, tereikia įvaldyti minčių formavimą ir neigiamų minčių suvaldymą. Ši meilė skatins žmones elgtis teisingai, bet ši meilė neturės tokios galios, kurią turi meilė, išspinduliuojama kaip dieviškoji meilė. Sąmoninga besąlyginė meilė labai skiriasi savo struktūra ir vidine galia nuo besąlyginės – dieviškosios meilės. Ši meilė apjungia žmogaus suformuojamą meilę ir dieviškąją meilę, kuri yra žmogaus prigimtyje. Sąmoninga besąlyginė meilė labai suvaldo patį žmogų, paskatina jį laikytis vidinės disciplinos, nuolat kontroliuoti mintis, jausmus. Išmoko žmogų vertinti kitą žmogų, išugdo pagarbą, toleranciją. Sugebėjimas formuoti besąlyginę meilę yra didžiulė žmogaus pergalė prieš jo paties ego. Todėl visados vertinamos tokios pastangos. Bet ši meilė išsispinduliuoja tik įdedant daug savo vidinių pastangų, o rezultatas gaunasi nedidelis. Sąmoninga besąlyginė meilė neužgauna kito žmogaus širdies virpesių, nes ją priima taip pat tik per sąmonę – „jis geras žmogus“. Ir viskas. O kai žmogaus formuojama meilė susilieja su dieviškąja meile, tai tam žmogui nieko nereikia daryti. Šalia jo visados bus žmonių ir šalia jo visados bus gera. Ir kitas žmogus tau sąmoningai nepaaiškins, kodėl tas žmogus tave taip traukia, kodėl norisi bent jau šalia pabūti. Jokio loginio paaiškinimo neturite (žinoma, jūs galite sugalvoti daug paaiškinimų, kad save pateisintumėte), bet jūs vis tiek mėgausitės to žmogaus draugija. Jis jums suteiks ir ramumo, ir saugumo, ir palaikymo, paskatinimo, paguodos, džiaugsmo. Prie tokio žmogaus gausi to, ko tau truks. Tave užpildys šiltos bangos, sklindančios nuo to žmogaus. Ir kodėl taip yra? Ogi todėl, kad žmogus išspinduliuoja tikrąją, dieviškąją meilę. Ši meilės energija yra aukštų vibracijų ir ji degina negerumus, esančius tavyje ir kituose žmonėse. O kai negerumai sudega, tu atlaisvėji, nurimsti, įgauni jėgų. Todėl ir gera šalia tokio žmogaus. Lieka klausimas, o kaip elgtis, kad neformuotum sąmoningos besąlyginės meilės, o išskleistum dieviškąją besąlyginę meilę? Yra viena paprasta tiesa. Sakiau, visos Didžiosios Išminties Tiesos yra labai paprastos. Reikia būti laimingam pačiam, kad galėtum spinduliuoti laime, reikia džiaugtis gyvenimu pačiam, kad galėtum suteikti džiaugsmo kitam. Jeigu tu būsi liūdnas, pavargęs, nuolat besiaukojantis ir nelaimingas, tu niekados neišskleisi dieviškosios meilės. Nesvarbu, kaip to trokštum, kaip to siektum. Ir nereikia savęs apgaudinėti – ne visados kai sakote, jog esate laimingas, toks ir esate. Dažnai mėginate apgauti kitus, kartu apgaunate ir save.
Dieviškoji meilė atsiskleidžia tik tada, kai jūs pasiekiate tikrai aukštą savo energinio lauko energinį lygį. Ir čia jokios apgaulės negali būti. Arba sugebi pakelti savo vibracijas, arba ne. Tavo geri veiksmai ne visados padės pakelti tavo vibracijų lygį, nes tuos veiksmus gali atlikti iš pareigos, iš noro įtikti, dėl ramybės, dėl kitų nuomonės ir t.t., bet tavo vidus nedžiūgaus, neskleis laimės energijos. Viskas turi būti darnoje: tavo mintys, tavo jausmai ir tavo veiksmai. Jeigu tarp jų nėra darnos, nesuformuosi aukšto dažnio energijos. Turi būti visuma, turi mintys džiaugtis gyvenimu, turi laimės jausmas lietis per širdį, tavo veiksmai turi atspindėti tavo gerumą, paprastumą. Kai susiformuoja darna tarp tavo jausmų, minčių ir veiksmų, ir kai tu išlaikai džiaugsmingą pozityvumą – tu stiprini savo čakrų (energinių sūkurių) jėgą. Bet norint sužadinti dieviškosios meilės – ketvirtosios čakros energijų srautus, tu jau turi būti atsisakęs savo egoistinių siekių, tavo veiksmai turi atspindėti susikalbėjimą tavo proto ir širdies. Tu turi mokėti išgirsti sielos balsą ir su juo gyventi, tada tau įsisuks ketvirtosios čakros energija ir išskleisi dieviškąją meilę. O to siekdamas, tu turi priimti idėją – Dievas yra. Nes kaip tu išskleisi dieviškąją meilę – jeigu neigi Dievą. Tu gali prisijungti prie tamsos egregoro ir išskleisti viską griaunančią, viską suvaržančią, viską nustelbiančią meilę. (Tokią meilę labai dažnai išskleidžia suaugusių vaikų mamos, kad ir kaip gaila tai pabrėžti).
Iki to momento, kol išmoksti išskleisti dieviškąją meilę, eina ilgas kelias Dievo pažinimo ir pajautimo link. Yra žmonių, kuriems šis klausimas net nekyla. Jie žino, kad yra Dievas, dėl to jie neabejoja ir jų nekankina vidiniai prieštaravimai. Tokių žmonių praeituose įsikūnijimuose buvo stipriai įsitvirtinęs Dievo pajautimo jausmas. Bet man norisi pasikalbėti su tais, kurie norėtų tikėti ir pasitikėti Dievu, bet Jo nesuvokia, neapčiuopia. Neranda su Dievu jokio ryšio, net jeigu logiškai ir priima idėją, kad Dievas yra. Pirmoji, pagrindinė ir visų svarbiausia taisyklė ta, kad reikia pakelti savo vibracijas, kad nors kiek susilietum su tomis vibracijomis, kurias skleidžia tavyje esantis dieviškosios meilės jausmas. Kol tavo energinio lauko vibracijos žemos, sąmoningumas ribotas – neįmanoma išgyventi dieviškojo jausmo.
Dievo negalima ieškoti išorėje. Nesvarbu, kad jus mokė, jog dievas yra aukštai danguje, kad jis yra žmogaus formos ir apčiuopiamas, pirmiausia, Dievas yra jumyse. Ir tik į vidų žengiant, galite jį apčiuopti. Ten rasti Dievą trukdo jūsų buitiškumas, jūsų emocijos, mintys, jūsų nuolatinė laiko stoka. Kiek skiriate laiko pokalbiui su Dievu? Žinoma, pradedate kreipimusi į Dievą, o po to eina ilgas monologas apie savo problemas ir jau tampa nesvarbu, ką Dievas norėtų jums pasakyti, jūs jau pradedate diskusijas su savimi. Bet kalbėti su Dievu reikia. Reikia mėginti išjausti šviesos ugnelę savo krūtinėje. Sukoncentruokite mintis į ketvirtąją čakrą ir ieškokite ten šviesos. Ieškant šviesos, pastebėsite daug tamsos, daug įvairių savo jausmų, kurie tikrai trukdo pamatyti Dievą savyje. Vadinasi, reikia tuos jausmus apvalyti, reikia kai ko atsiprašyti, kai kam atleisti, reikia tą surastą ugnelę apgaubti savo meile, savo dėmesingumu ir tada pajusite kaip Dievas jus apgaubia ir sušildo savo meile.
Galite lankytis bažnyčioje, ten galima lengviau atsijungti nuo buitiškų rūpesčių. Skambanti muzika ir malda pakels jūsų vibracijas, tik Dievą išjausti reikia savo krūtinėje. Tik ten yra vartai į Dievą. Ne per sąmonę, ne per išorinius ieškojimus, piligrimines keliones, o per savo vidų.
Savyje turite išjausti švelnumą, tyrumą, gerumą. Tuos jausmus tiesiog turite formuoti krūtinėje, įsivaizduoti, kaip šie jausmai pereina per visą kūną. Jūs tada tarsi ištirpstate ir susiliejate su begaliniu švelnumu ir gerumu. Jūs susiliejate su dieviškąja energija. Šis susiliejimo momentas gali jus pravirkdyti, nes pajusite tokią nuostabią meilę ir gerumą. Gali šis momentas jus pakylėti, suteikti gyvenimo džiaugsmą, jums iš karto atsiras noras daug ką nuveikti ir daug kam atiduoti tą patirtą gerumą. Tai susiliejimas su dieviškąja energija. Dievas yra labai subtili energija, o žmogus – grubi energija. Bet žmogus sudarytas iš energinių srautų, per kuriuos galima išeiti į vis subtilesnį energinį lygmenį.