Aš nekalbėsiu apie sielos planą ir kaip gyvena siela, kūnui mirus. Tai visai kiti pasauliai, šiandien kalbu apie Žemę ir sielas, esančias įsikūnijime. Kaip laikosi siela, esanti įsikūnijime? Pirmiausia norisi pasakyti, kad visi žmonės gimsta, turėdami sielą. Kad ir kokio energinio lygmens jis būtų, vis tiek kiekvienas žmogus turi sielą. Ar siela yra veiksni žemiškajame plane – jau kitas klausimas. Kai žmogaus protas yra labai aktyvus, kai jis neįsiklauso į savo vidinį balsą, kai viską detaliai apskaičiuoja, suplanuoja ir nepripažįsta kitos realybės, siela nėra pajėgi pasireikšti. Nors ji gimsta kartu su žmogiškuoju kūnu ir priklauso žmogaus struktūrai, bet jos sąmoningumas tarsi miega. Žmogaus skleidžiamos vibracijos ne visados suaktyvina sielos sąmoningumą. Ir ne vien vibracijos čia turi įtakos. Įtakos turi ir jūsų dėmesio energija. Visas energinis pasaulis paremtas kvantinės fizikos dėsniu: kur sutelktas dėmesys – tai susifokusuoja ir įgauna realybę. Jei žmogaus protas visiškai atmeta sielos egzistavimo galimybę, jis niekados nesufokusuos dėmesio į savo sielą. Vadinasi, jis nesufokusuos sielos į savo gyvenimišką realybę. Ką tokiu atveju veikia siela? Siela gali būti tarsi letargo būsenoje. Egzistuoja, bet neveikia. Tokia siela vargu ar prabus per visą žmogaus gyvenimą, o jam mirus ši siela be aiškios sąmonės pakils į žmogaus gyvenimo suformuotą energinį lygmenį ir ten lauks naujo įsikūnijimo. Tokia siela nejaučia ypatingo skausmo, kad nerealizavo savo uždavinių, nes ji net neužfiksavo gyvenimo Žemėje. Taip kaip ramaus miego metu jūs neužfiksuojate laiko, kad gyvenate, nors iš tikro esate Žemėje ir gyvenate, bet sąmonė neužfiksuoja jokio veiksmo. Ar jums skaudu, kad prarandate tą laiką, kurį skiriate miegui? Dažniausiai ne. Sveikai gyvenant tokių klausimų net nekyla, nes žinote, kad miegas reikalingas jūsų fiziniam, emociniam ir psichiniam kūnui atsistatyti. Vadinasi, ir siela, išgyvenusi neveiksnų savo gyvenimą, skausmo ar nusivylimo nejaučia. Tik tuo laiku, kai siela miega, žmogaus gyvenimas gaunasi truputį betikslis. Žmogus gali išgyventi daug gražių savo gyvenimo metų, bet sielos augimui pažangos nebus sukūręs. Tai toks vienadienis, neesminis gyvenimas, kuris gali būti gražus, bet neproduktyvus.
Kitas variantas gali būti, kai sielos sąmonės dalis, nesanti įsikūnijime, laukia, kol žemiškoji sąmonė sudarys sąlygas sielai pasireikšti. Tai gali trukti keletą metų ar beveik visą gyvenimą. Bet tokiu atveju siela laikas nuo laiko „prabyla“ per vidinę nuojautą, intuiciją arba per tam tikras charakterio savybes, kurios dėl aukštų vibracijų leidžia sielai įsijungti į gyvenimo procesą, žmogui net nesufokusavus savo dėmesio į sielos egzistavimą. Kai žmogus elgiasi nuoširdžiai, paprastai, kai jo intelektas jį skatina elgtis pagarbiai su kitais žmonėmis ir jis pats kuria gražų savo ir savo aplinkos gyvenimą, jis savo elgesiu pakelia savo skleidžiamas vibracijas. O tos vibracijos jau sujudina sielos sąmonę ir siela skleidžiasi. Ji pradeda suvokti realybę, kurioje atsidūrė, ir pradeda mokytis gyventi toje realybėje bei save išreikšti. Prasideda bendradarbiavimas tarp žmogaus žemiškosios sąmonės ir sielos sąmonės. Tas bendradarbiavimas pasireiškia per mintis, per vidinius prieštaravimus, per tam tikrų komforto ir diskomforto būsenų išgyvenimą. Tą bendradarbiavimą suvokti sąmoningai yra labai sudėtinga. Teisingiau, nesudėtinga, bet žmogus dažniausiai nežino, kad toks bendradarbiavimas vyksta. Jis sako, kad kalba „sąžinės balsas“. Bet ne visados sąžinė yra sutapatinama su siela. Kai kada sąžinė yra tik kolektyvinės sąmonės suformuotos nuostatos, kurios yra labai aktyvios žmogaus sąmonėje ir kurios vienu metu padeda žmogui augti, o kitu atveju tik trukdo.
Sakėme, kad žmogus turi išmokti suvokti, kokios mintys ir kokie jausmai kyla jo viduje, ir tada jis išmoks suprasti, kada kalba jo siela. Jis galės atskirti sielos minčių intarpus savo minčių virtinėje. Bet tam reikalingas tam tikras susitelkimas į savo vidų ir žinojimas, kaip pasireiškia sielos sąmonės atsiųstos mintys ir kaip pasireiškia žemiškosios sąmonės mintys ar kolektyvinės sąmonės suformuluotos idėjos. Ir kada pasireiškia sielos sąmonės dalies, esančios įsikūnijime, mintys, o kada pasireiškia sielos sąmonė, nesanti įsikūnijime (sielos sąmonė susideda iš dviejų dalių, t.y. sielos sąmonė, esanti įsikūnijime ir sielos sąmonės kita dalis, kuri niekados nebūna įsikūnijime. Visi praeitų įsikūnijimų prisiminimai sugula į sielos sąmonę, kuri būna įsikūnijime, joje formuojasi karminės situacijos, o sielos sąmonėje, kuri nebūna įsikūnijime, fokusuojasi pagrindinės saviraiškos idėjos – tai jos sąmonei ir turi leisti pasireikšti žemiškasis protas).
Kai kada siela pasireiškia labai aktyviai. Ji tarsi užspaudžia žmogui krūtinę. Žmogui sunku kvėpuoti, sunku galvoti, jis jaučia, kad turi gyventi kitaip, elgtis kitaip ir, jeigu paklauso tos nuojautos, krūtinė atlėgsta ir žmogus pradeda gyventi pagal sielos vedimą. Dažnas žmogus nėra pasiruošęs tokiam etapui. Jis aktyviai gyvena, turi savo siekius, savo gyvenimo planus, bet ateina momentas, kai siela pradeda reikštis ir sujaukia tuos planus. Tokiu atveju žmogus mano, kad jam prasidėjo depresija arba kito pobūdžio psichinės ligos, ir tą nerimą, tą krūtinės spaudimą ar kylančias neaiškias būsenas užblokuoja tam tikrų vaistų pagalba. Bet, viena, ką galiu aiškiai pasakyti: vaistai sielos neveikia. Kai tik nustosite gerti tuos vaistus ir vis dar nebūsite pasiruošę gyventi kitaip, gyventi su kitomis vertybėmis, tos sudėtingos psichinės, emocinės ir fizinės būsenos sugrįš. Siela vėl mėgins jums priminti apie tai, kad Žemėje turi gyventi ne tik žmogaus protas, bet ir žmogaus siela bei dar subtilesnės žmogaus dalys.
Kodėl siela pasireiškia, jei žmogus tam nesudaro jokių sąlygų? Dėl besikeičiančio energinio Žemės lauko. Jau sakiau, kad siela geba pasireikšti ir tada, kai žmogus nesutelkia dėmesio į sielą, bet dėl savo gyvensenos pakelia savo vibracijas ir siela susilieja su žmogaus energiniu lauku. Kai keičiasi Žemės energinis laukas, jis sudaro sąlygas sielai lengviau integruotis į žemiškąją struktūrą ir ji reiškiasi per žmogų, neatsižvelgdama į žmogaus ego formuojamus pasipriešinimus. Neatsižvelgdama į tai, kad žmogui gera gyventi komforto zonoje ir nebręsti, kad žmogus turi susiformavęs savo lūkesčius, kurie neatitinka sielos planų, kad jau turi susiformavęs tam tikrus įpročius, kurių visai nenori keisti. Bet tai yra tik žmogaus ego problema. Įvaldžius savo ego, sugebėjus ramiai atsisakyti savo lūkesčių, savo prisirišimų, savo gyvenimo taisyklių, galima lengvai pereiti į etapą, kai pradedi gyventi pagal sielos planą. Ir gyvenimas tampa įdomus, gražus, prasmingas.
Kodėl gyvenimas įsiklausant į sielos balsą yra geresnis, nei žmogaus ego formuojamas gyvenimas? Pirmiausia todėl, kad siela (sielos sąmonės dalis, nesanti įsikūnijime) gali prabilti tik tam tikro dažnio vibracijų lauke. Tai yra aukštesnis dažnis nei įprastas žmogaus skleidžiamas dažnis ir tame dažnyje jau nebeegzistuoja žemi dažniai, tai yra, neegzistuoja žemų vibracijų jausmai (pvz. pyktis, nuoskaudos, ambicijos, baimės ir t.t.). Tiesiog žmogui lengviau gyventi, kai aplink jį daugiau ramių žmonių, daugiau sveikų, laimingų, kūrybingų žmonių, o ne apgavikų, pavyduolių ar pikčiurnų.
Gyvenant kartu su savo sielos aukštesniąja sąmone, gyvenimas tampa produktyvesnis, pažangesnis. Tiesa, ne visados lengvesnis, nes siela suformuoja daug išbandymų, daug situacijų, kuriose žmogus gali augti, stiprėti, tapti labiau pasitikinčiu savimi, savo idėjomis, labiau atviresniu subtiliajam pasauliui, kartu ir Dievui.
Žemė yra jauna planeta, nes joje tik pradėjęs formuotis žemiškasis sąmoningas gyvenimas. Todėl sielos yra pakankamai jaunos, nepatyrusios. Jos turi savo jausmus ir dažnai būna, kad tie jausmai nevaldomi. Todėl sielos gali būti kaip maži vaikai: ir džiaugsmingos, ir išsigandusios, ir pasimetusios, ir ryžtingos. Visokios, bet nelabai brandžios. Nes, jei siela yra brandi, žmogus bus sąmoningas ir gebės puikiai valdyti tiek savo mintis, tiek jausmus. Jo netrikdys aplinkinių žmonių nuomonė, netrikdys joks įvykis, kad ir kas atsitiktų, nes jis suvoks, kad tai tik situacija, kuri turi vienaip ar kitaip spręstis, arba tai pamokos, kurias kai kada tik reikalinga išgyventi dėl formuojamos patirties. O kaip matote, tokių žmonių, kurių nevaldytų emocijos (tai ne tas pats, kas nerodyti emocijų), yra labai nedaug. Ir ne vien nuo emocijų valdymo ar nevaldymo priklauso sielos branda. Subrendusi siela suvoks, kaip kokiu momentu geriausiai pasielgti, kad suformuoti kuo mažiau neigiamų vibracijų, ji suvoks, kaip išlaikyti psichinį savo ir kitų žmonių stabilumą, ji gebės ramiai patarti ir taip patarti, kad pats žodis turės galią keisti situaciją. Brandžios sielos žmogus formuos apie save įvaizdį patikimo ir stabilaus žmogaus, kuriuo bet kokiu momentu įmanoma pasitikėti ir gauti pagalbą. Ir yra jaunos sielos, kurios tik mokosi save išreikšti materijoje. Tai jau kitas etapas žinių – apie tai, kaip siela jaučiasi Žemėje.