Visatą žmogus supranta labai smulkmeniškai: dangus, žvaigždės, energetiniai ūkai ir t.t. Visata – tai visa esatis. Tai persipynęs judėjimas, tarp to, kas matoma ir to, kas nematoma. Visur vyrauja energijos. Šios energijos turi patį įvairiausią diapazoną. Bet visumoje jos juda pagal vieną ritmą.
Žmogaus vaizduotė sunkiai peržengia kolektyvinės sąmonės sukurtą patirtį, todėl ir norisi įnešti kitokios informacijos. Taip žmogus turėtų galimybę praplėsti ne tik suvokimą, bet ir vaizduotę. Reikalinga pralaužti ribas. Žmogus yra materiali Visatos dalis, kuri pajėgia išgryninti, išvalyti tam tikras Visatos energijas, kurios tarpusavyje sąveikaudamos sudaro nuosėdas – karminius uždavinius žmonėms. Kodėl nuolat pasikartoja ta pati problema kartai iš kartos žmonių gyvenime? Tai paaiškinama paprastai. Žmogus, gimdamas žino, kokį karminį bagažą, t.y. kokias energijas reikės išgryninti. Jis ateina į žemiškąjį pasaulį ir išgyvena tam tikras situacijas, priimdamas konkrečius sprendimus. Jeigu žmogus nepajėgia išspręsti tą karminę problemą, tai į jo šeimą ateina kita siela, prisiimdama įsipareigojimus išgyventi tuos karminius dalykus, kurių nepajėgė išgyventi prieš tai įsikūnijusi siela (pvz. tėvai). Taip iš kartos į kartą ir persiduoda ta pati situacija. Žmonės sako, kad vaikai atidirba tėvų nuodėmes. Iš dalies yra kitaip. Viena siela atsineša į Žemę uždavinį išgyventi karminius ryšius (išgryninti tam tikrą energiją) ir jeigu to nesugeba atlikti (nes būdama žmogaus kūne pamiršo savo uždavinius), tai į tą šeimą ateina kita siela ir vėl mėgina išgryninti energijas: pyktį, neapykantą, pavydą, garbės troškimą, liūdesį, savigraužą , panieką ir t.t. žmogus tai įvardija kaip jausmus. Visatoje tai įvardijama kaip skirtingos energijos. Žmonės, nesusimąstantys apie savo paskirtį Žemėje ir įsivaizduojantys, esantys patys sau šeimininkais, neanalizuoja kokius jausmus išgyvena, kodėl juos išgyvena, kaip juos valdyti ir pakeisti. Vietoj to, kad juos apvalytų, sukuria dar daugiau neigiamų energijų. Susidaro energetiniai egregorai, kurie patys iš savęs maitinasi ir didėja. Sudaro sumaištį žmonių gyvenimuose, skatina jausti neigiamus jausmus, taip atimdami dieviškąją energiją. Jie užvaldo žmones tuo tarpu, kai žmogus privalėjo naikinti visas negatyvias informacijas savyje. Ateities žmogus nustos gyventi pagal ego sukurtas taisykles ir vadovausis tik intuicija, savo Vidinio aš balsu. Žmogus sąmoningai supras ką daro, kodėl tai daro ir kam to reikia. Vadinasi, tam reikalingas persilaužimas mąstyme. Žmogui nereikalingas ego, kaip ir nereikalingas prisirišimas prie žemiškojo gyvenimo. Žmogus privalės išmokti gyventi pagal Visatos dėsnius. Žmonės neša didelį įsipareigojimą, jie, būdami materialioje plotmėje, išvalo erdvę. Žmogus, kurio ašį sudaro dieviškoji energija, yra pajėgus išlaikyti materialiąją Žemę su visa nuostabia jos gyvybe ir darna tarp gyvybės. Todėl dabar dėmesį koncentruokite į gėrį, į kuriančią energiją, o ne į griaunamąją. Tik tam tikrose pasaulio vietose yra grupelės žmonių, kurie pajėgia į kolektyvinę sąmonę įterpti naują idėją. Ją įterpti labai sunku, bet dar sunkiau ta idėja skverbiasi į mases. Paskleistą idėją žmogus gali priimti tik savo „širdimi”, t.y. girdėdamas savo vidinį balsą. Įsiklausydamas į savo nuojautą, intuiciją. Bet tam reikalingas sąmoningumas, kad galėtum atskirti ar informacija ateina iš Vidinio aš, ar tai egregoro, ar kito žmogaus įtaka. Atsiranda uždaras ratas. Norint kelti savo sąmoningumą, reikia įsiklausyti į Vidinį Aš. Norint mokėti išgirsti Vidinį Aš, reikalingas aukštas sąmoningumas. Vadinasi, reikalinga išlaikyti pusiausvyrą tarp proto ir intuicijos vystymo. Yra dar vienas paprastas būdas tai apjungti – tikėjimas Dievu, Aukščiausiu Protu. Ne religijų sukurtu stabu, bet Aukščiausia Galybe.
Pasaulis atsiveria žmogui tik mažąja savo dalimi. Jis yra nuostabus, kupinas įvairaus virsmo spalvų, garsų, jausmų, įvykių. Viskas labai tobula ir gražu. Dievas nori, kad jo kūrinys – Žmogus – išmoktų stebėti šį pasaulį. Kad žmogus nors truputį įsilietų į vadinamąjį „rojų”. Bet tam reikalinga pakeisti vibracijas. Žmogus turi būti atviras, nuoširdus, kilnus. Jo vibracijos negali sugriauti Visatos harmonijos. Todėl ir laikomas žmogus sukaustytas laike ir erdvėje. Nors iš principo, žmogus su savo žmogiškąja, sąmoningąja būsena, gali peržengti ribą ir pereiti į kitą egzistencijos lygį. Tam ir kalbame apie šeštąją žmonių rasę. Ji bus pajėgi pereiti į kitą erdvę ir gautą informaciją perduoti Žemei. Tai rimta užduotis. Žmogaus virsmas yra numatytas Dievo plane. Kaip ir daugybės kitų pasaulių virsmas. Ir tų pasaulių bendravimas tarpusavyje. Blogiausia, kas gali nutikti žmogui (ir žmonijai) – nykimas. Nenoras mąstyti ir jausti. Vidinė tinginystė. Ne apie darbą kalbu, apie mąstymą, sugebėjimą išgyventi jausmus. Siekis gėrio, grožio ir įvairumo. Žmogaus vidinė tinginystė veda į neviltį daugybę aukštųjų jėgų, kurios pasiruošusios padėti žmogui, bet nepajėgia su juo susisiekti. Pasaulį gelbėti turi ne kas nors ypatingas, aukštas pareigas einantis žmogus, o kiekvienas individas. Kiekvienas privalo pajusti savyje gyvenimo džiaugsmą. Ne malonumą, tenkinat aistras, bet vidinį džiaugsmą, kad gyveni. Supratingumas, kaip gyventi, ateis su laiku kiekvienam to norinčiam. Bet reikia prisiminti, kad dažnai koją pakiša ir beprasmybė. Ji žlugdo žmogaus gyvenimą. Beprasmybę pagimdo tingėjimas. Vidinis tingėjimas siekti gyvenimo džiaugsmo. Laikas prisideda prie beprasmybės. „Prastumti dieną” padeda ir laikas. Ateina rytas, ateina ir vakaras. Diena „prastumta”. O kokios emocijos, kokie jausmai užvaldo „prastūmus” dieną – beprasmybė. Beprasmybės priešininkas – gyvenimo džiaugsmas. Mėgavimasis naujumu, sugebėjimas ieškoti ir atrasti naujumą savo aplinkoje. Reikia tik noro ir dėmesio sukaupimo: ar dažnai matome gėles, augančias pakelėse, paukščius, čiulbančius medžiuose. Ar domimės naujovėmis, sukurtomis žmonių, ar gėrimės kūryba praėjusių amžių genijų? Pasaulis ir savo materialume yra nuostabus. Dar nuostabesnis – nematerialume. Tik tai norint pajusti, reikia pakelti vibracijų lygį. Techniškai vibracijų nepakelsi. Čia ir glūdi visa esmė. Kiekvienas mažiausias vibracijų pakėlimo laipsnis, reikalauja didžiulių žmogaus pastangų. Pastangų, keičiantis pačiam, švarinant savo mintis, jausmus, aplinką. Gali gauti tiek, kiek esi vertas. Ir nieko čia neapgausi. Nei savęs, nei dvasinių vadovų, kurie prižiūri jūsų virsmą. Prižiūri, nes nori bendrauti. Nori žmonijai padėti pereiti į kitokį laikotarpį ir į kitokią erdvę, savęs nesunaikinant ir nepasmerkiant pražūčiai.