O dabar aš, Istorijos Pasakotojas, perkeliu jūsų dėmesį į žemiškąją erdvę, kur Rytis ir Vakarė tęsia savo kūrybinį procesą. Įdomu buvo stebėti, kaip šios dvi žemiškos sąmonės mėgina suvokti pas juos vykstančius procesus, kurių prasmės iki galo nėra pajėgūs suvokti. Kiekviena sąmonė, įėjusi į žemiškos minties lauką, patiria tam tikrą vibracijų sužemėjimą ir išeina iš viską aprėpiančių minčių lauko. Žmogus gali kurti tik tam tikrame savo minčių ir jausmų lauke, o tai, kas vyksta subtiliame lygmenyje, jam nėra iki galo pažįstama ir suvokiama. Todėl aš kalbėsiu iš subtiliosios erdvės pozicijų, kad viską suprastumėte daug aiškiau. Pakylėtieji Valdovai, kurie geba save išreikšti žemiškoje erdvėje su savo išlaisvinta sąmone, suvokia, kokie procesai vyksta apribotoje erdvėje ir kokie dėsniai įtakoja ten esančių žmonių gyvenimą. Kai dvi kūrybinės mintys pasiruošė įeiti į Žemės erdvę ir realizuoti savo idėjas, jos įėjo į Kūrėjo sąmonės lauką, apgaubė save visais dėsniais, principais ir įmaterino save iki žemiškosios sąmonės, kartu pamiršdamos savo tikruosius siekius ir galimybes. Bet šias sąmones, kaip ir visas sąmones esančias žemiškoje erdvėje, globoja Pakylėtieji Valdovai, Dvasios Mokytojai, arkangelai, angelai ir kitos subtilios kosminės būtybės. Taip ir čia aprašomas žemiškas sąmones globojo ir globoja kosminės sąmonės. Nusikelkime į Pakylėtos sąmonės lauką ir pasižiūrėkime, kokie procesai vyko jau sužemintoje Kūrėjo sąmonėje.
Viešpats Maitrėja vaikšto po savo sodą ir vis nenustoja šypsotis. Ir kodėl jam nesišypsoti, kai taip gerai sekasi jo globojamoms sieloms. Jam pavyko sužadinti Ryčio ir Vakarės žemiškąsias sąmones tiek, kad jie gebėtų savo žemiškos sąmonės dėmesį sutelkti į subtilųjį pasaulį. Pagrindinis Pakylėtųjų Valdovų siekis yra priminti žmogui, jog jis yra atėjęs iš subtiliojo pasaulio, paraginti žmogų paskirstyti savo dėmesį tiek žemiškai veiklai – tai yra išoriniam gyvenimui, tiek vidiniam gyvenimui – gilesnių tiesų suvokimui. Viešpats Maitrėja ilgai mąstė, kaip jam pažadinti Vakarės ir Ryčio sąmones, kurios daugybę įsikūnijimų mėgino įsiklausyti į savo širdies balsą, suvokti tam tikrą išmintį ir suprasti žmogaus gyvenimo prasmę, tačiau vis atsirasdavo problemų naujoms idėjoms įsitvirtinti jų gyvenime, nes žmonijos kolektyvinė sąmonė labai greitai atmesdavo tam tikrus naujos minties impulsus. Žmogui sunku susivokti savyje, kas yra jo tiesa, ar jis gali turėti savo tiesą, o gal reikia gyventi kaip seneliai ir proseneliai gyveno ir vadovautis jų sukurtomis patirtimis? Žmonijos kolektyvinėje sąmonėje buvo priimtina kurti ateitį, vadovaujantis jau sukurtomis idėjinėmis tiesomis, kurios būdavo tik papildomos tam tikromis naujomis mintimis. Rytis ir Vakarė vis pajusdavo tam tikrus impulsus iš savo Aukštesniosios sąmonės, suvokdavo, kad egzistuoja subtilusis pasaulis, kad iš jo galima gauti informaciją ir kad galima bendrauti su Dvasios Mokytojais. Taip užsimezgė glaudus Vakarės ryšys su Viešpačiu Maitrėja. Prieš daugybę tūkstančių metų, Kūrėjas Viešpačiui Maitrėjai pasiūlė stebėti Žemėje vykstančius procesus ir juos išlaikyti tam tikrame nuolatinio atsinaujinimo procese. Tuo laiku Viešpats Maitrėja susipažino su Ryčio ir Vakarės Pakylėtosiomis sąmonėmis. Kiekviena jų, kaip ir kiekvieno žmogaus Pakylėta sąmonė, turi savo Dvasinės sąmonės (Esybės) ašramus (erdvines sferas subtiliuose lygmenyse). Tik Kūrėjo valios dėka, tų dviejų žmonių Dvasinės sąmonės ašramai buvo apjungti į vieną ir tapo stipriu sąmonės kanalu, per kurį į žemiškąją erdvę buvo galima integruoti labai stiprias energijas. Tiesa, Rytis ir Vakarė turėjo ašramus ir savo sielos sąmonės lauke. Kai Pakylėtoji žmogaus sąmonė jau yra sužeminta (dėl įsikūnijimo Žemėje), tokius ašramus turi prižiūrėti kas nors iš Pakylėtųjų Valdovų ar Viešpačių. Viešpats Maitrėja prižiūrėjo Vakarės sielos sąmonės ašramą, kurio veikla buvo susieta su jos gilesnių tikslų įgyvendinimu. Vakarės sielos ašrame, kuris buvo globojamas Viešpaties Maitrėjos Dvasios sąmonės, vyko žemiškosios sąmonės praplėtimo procesai. Šie procesai įmanomi tik sujungus įsikūnijime esančios sielos sąmonę su vieno iš Pakylėtųjų Valdovų ar Viešpačių Dvasine sąmone. Per tokį apjungtų sąmonių kanalą kitos Žemėje įsikūnijusios sielos gali įeiti į ašramo erdvę ir susilieti su savo Pakylėtąja sąmone. Žemėje egzistuojančiai sielai yra labai sunku save išjausti Pakylėtoje sąmonėje, nes žemiškame plane erdvė yra labai sužemintų vibracijų ir visi pajutimai vyksta sužemintų vibracijų minčių ir jausmų lauke. Pakylėti save į aukštesnį savo sąmonės lygį būna labai sudėtinga, bet, gaunant palaikymą iš Pakylėtojo Valdovo ar Dvasios Mokytojo, tai galima padaryti ir atsiranda gilesnis suvokimas, kas esi Žemėje. Nuostabu, kai žmogus geba išjausti Kūrėją – tokiu atveju jo sąmonė atvira Kūrėjo išminčiai ir meilei. Dažniausiai žmogus yra pajėgus išjausti tik Kūrėjo meilės energiją, o ne Kūrėjo išminties energiją. Kūrėjo meilės energija žmogui artimesnė, nes ši energija stipriai skleidžiasi sielos plane, Pakylėtųjų Valdovų plane. Išminties energija skleidžiasi Dvasios (Esybės) plane, ir žmogui šis sąmonės laukas nėra lengvai pasiekiamas dėl apribotos jo žemiškosios sąmonės. Vadinasi žmogus, tikintis Dievu ir gebantis Jį išjausti, pirmiausia susiduria su Kūrėjo meilės energija. Jis suvokia Kūrėjo begalinę meilę žmogui, rūpestį juo, palaikymą, globą. O norint perprasti Kūrėjo mintį, žmogus turi būti išlaisvinęs savo mintį iš daugybės apribojimų, net išsilaisvinęs ir iš jausminių apribojimų. Kai žmogus išmoksta išjausti Kūrėjo meilę, jis pajaučia begalinę laimę, saugumą, tvirtybę ir to jausmo net nesiekia pakeisti, nes žmogui to pakanka. O Kūrėjo išminties energija egzistuoja virš jausminio potyrio. Ji apgaubta meile, bet jau be prisirišimų, be bendrystės ir gerumo pojūčio. Tai jau kūrybinės meilės išraiška, kur meilės energija jaučiama ne kaip banga, o kaip būtis. O kai žmogus nejaučia bangos, jis mano, kad jausmas ir neegzistuoja.
Įdomi pateikimo forma – kaip istorija su veikėjais. Taip matyt žaismingiau ir lengviau įsisavinama. Dar labai padėtų konkretūs pavyzdžiai..