Didžioji dauguma šiuo metu Žemėje įsikūnijusių sielų, tarp jų – ir tavoji, laikosi arkangelų sąmonės vystymosi krypties, t. y. sąmonė auga, skleidžiasi palaipsniui, tam tikrais ciklais. Galimybių kurį nors peršokti nėra, augimas vyksta nuosekliai. Sąmoningas žmogus, gebantis prisitaikyti prie nuolatinių pokyčių, šiuos ciklus gali pereiti pagreitintai. Apie septynis sąmonės augimo ciklus kalbėjome jau ankstesnėse knygose ir šios knygos pradžioje. Žmogaus sąmonės augimui įtakos turi tiek aplinka, tiek paties žmogaus pastangos. Šioje Visatoje egzistuoja pamatinis principas: galimybė ir gebėjimas yra nedaloma visuma. Jei yra galimybė – atsiras ir gebėjimas ją materializuoti. Taip, kaip kyla klausimas, kas pirmiau atsirado – višta ar kiaušinis, taip ir šiuo atveju gali kilti klausimas: pirma atsirado erdvė ir tik tada sąmoninga būtybė, ar tą erdvę sukūrė sąmoninga būtybė? Noriu padėti suvokti naują tiesą. Kosminę būtybę, kad ir kas ji būtų – Visatos Kūrėjas ar žmogus, sudaro dvi lygiavertės dalys – vidinė ir išorinė sąmonė. Veikiant minėtajam pamatiniam principui, galimybė ir gebėjimas sinchroniškai atsiskleidžia abejose sąmonės dalyse. Kiekvienas sąmonės impulsas pasireiškia tiek išorinėje, tiek vidinėje sąmonėje –kaip galimybė ir gebėjimas vienu metu. Kaip mintis ir kaip realybė, kurioje ta mintis gali realizuotis. Dvasios Mokytojai dažnai jums kartoja, kad tikėtumėte savo idėja, nes ji visada turi sau skirtą erdvę, t. y., tavyje kilęs impulsas iškart turi ir realizacijos galimybę. Bet kuri tavo mintis jau turi ir erdvę, kurioje ji gali materializuotis, skleistis, jau turi ir aplinką, kuri domėsis tavo kūryba. Mintis negali rastis be potencialios galimybės jai realizuotis. Tačiau tam, kad ji materializuotųsi, reikia tavo veiksmo, neužtenka tik galvoti. Jei veiksmo nėra, galimybė ir gebėjimas dingsta.
Kai tavo sąmonė nuosekliai, ciklas po ciklo, skleidžiasi, auga, kiekvienas suaktyvintas aukštesnės sąmonės taškas sukuria naujos realybės lauką, kuriame ji (sąmonė) gali pasireikšti. Šiame naujos realybės lauke pradeda funkcionuoti nauji dėsniai, į tavo minčių lauką ateina aukštesnių idėjų. Sielos aukštesnioji sąmonė pradeda kurti keturmatę erdvę, kurioje gali pasireikšti tavo nauji gebėjimai. Aktyvi tampa ir pakylėtoji sąmonė: šioji sukuria penkiamatę erdvę su dar naujesniais gyvenimo principais bei dėsniais. Ankstesnieji, trimatėje erdvėje įsitvirtinę dėsniai tampa nebeaktualūs. Pavyzdžiui, penkiamatėje erdvėje liaujasi egzistavęs karmos arba priežasties–pasekmės dėsnis, nes žmogus tampa atsakingas už savo gyvenimą, už savo mintis, žodžius ir poelgius. Jam nebereikia pamokų, kad suprastų klaidas. Penkiamatėje erdvėje nėra žemų vibracijų, negatyvo. Dualumas išlieka, tačiau visa ko esmę suvoki kitaip, subtiliau. Pavyzdžiui, skausmą ar netektį vertini kaip ženklą arba galimybę brandinti savo asmenybę. Penkiamatėje erdvėje gali laisvai rinktis, ką nori patirti. Savo gyvenimą kuri labai sąmoningai. Aktyvi tapusi aukščiausioji esybės sąmonė jau kuria šešiamatę erdvę. Karmos dėsnis joje išnyksta galutinai, taip pat ir kiti dėsniai, tiesos, kurios turėjo didžiulį poveikį žmogaus gyvenimui. Trimatėje erdvėje gyvenantis žmogus gali visiškai nesusikalbėti su gyvenančiuoju šešiamatėje erdvėje, nes kiekvieno iš jų tiesa bus suprantama ir priimtina tik jam pačiam. Prasilenks dimensijos.
Juo labiau plečiasi žmogaus sąmonė, tuo aiškiau pasireiškia paneigimo dėsnis. Šio dėsnio esmė: aukštesnė žmogaus sąmonė gali paneigti prieš tai egzistavusią realybę. Ne žmogaus protas paneigia kokias nors tiesas – jo išorinės sąmonės sukurtas realybės laukas paneigia ankstesnįjį. Taigi, trimatės, keturmatės, penkiamatės ar šešiamatės erdvės principai skleidžiasi nuosekliai, vienas po kito. Jie negali žmoguje egzistuoti vienu metu. Sąmonė auga, keičiasi žmogaus vidinė būsena, keičiasi ir dimensija.