Suaktyvėjus kosminei sąmonei, užsiveria arba tampa mažiau aktyvios pirmosios trys čakros, kurios leido žmogui atsiskleisti visuomeniniame gyvenime. Žmogus pradeda gyventi uždariau. Jis neatsiriboja nuo žmonių, tačiau liaujasi blaškytis žemiškose veiklose, labiau susitelkia į vidinius procesus. Į kūrybą vidiniuose pasauliuose. Neilgai trukus užsiveria ir ketvirtoji čakra, susijusi su sielos sąmone. Sielos sąmonės patirčių laukas tampa nebeaktyvus. Dėl to nustoja veikę karminiai dalykai. Nebelieka tikslo gręžiotis į praeities įsikūnijimus ir aiškintis, kuo buvai, kokių galių ar įsipareigojimų turėjai. Praeitis nebeturi jokios reikšmės, nes sielos sąmonė, susiliejusi su savo aukštesniąja sąmone, pradeda gyventi pagal aukštesnės sielos sąmonės pasaulio dėsnius. Ne tik žemiškosios, bet ir sielos sąmonės dėmesys yra nukreiptas į ateities energijas, į aukštesnių sąmonių paskirtis ir žinias. Lieka aktyvi penktoji čakra, kuri atspindi esybės sąmonę ir kurioje aktyvuojasi šviesos kūnas. Susiliejus žemiškajai sąmonei su aukščiausiąja, o subtiliam kūnui – su šviesos kūnu, žmogaus gyvenimo vektorius persikelia į subtilesnes erdves. Gali atsirasti keistas pojūtis – būdamas Žemėje nejauti žemiškosios erdvės. Tarsi ji prasilenktų su tavuoju gyvenimu. Jei protas nelankstus, tuomet šis pojūtis nebus malonus, nes jausi, kad griūva viso gyvenimo pagrindas. Gali netgi kilti įtarimų, ar moki gyventi žemišką gyvenimą. Ar gebi valdyti savo kūną, ar gebi suprasti, kas vyksta realybėje. Sukilusi baimė gali pakenkti protui. Kad to neįvyktų, turite išsiugdyti lankstų požiūrį į pasaulį, atsisakyti kategoriško įsitikinimo, kad yra tik taip, o ne kitaip. Peržengę proto, mąstymo ribas, naujus pojūčius priimsite daug lengviau ir paprasčiau.
Kai sielos sąmonės laukas keičiasi, lieka tam tikra gerosios energijos sankaupa (pasiekimų momentumas), kuri įprastai reinkarnacijos būdu būtų perduota kitam sielos įsikūnijimui. Bet, nebeveikiant įprastiems sielos plano dėsniams, įsikūnijimo dėl karmos atidirbimo procesas praranda prasmę, todėl gerosios energijos sankaupa lieka erdvėje ir būna perduota kitam žmogui. Pats žmogus to nepadarys, tai atlieka aukštesnioji jo sielos sąmonė, kuri žino, kam perduoti tą sankaupą. Taip galima perduoti ir tam tikrus gebėjimus, kurie aktyviai reiškėsi viename žmogaus gyvenimo etape, tačiau jo sąmonei augant, nebeteko svarbos. Tie gebėjimai gali būti labai naudingi kitam. Tarkime, kitam žmogui gali pereiti gebėjimas energiškai gydyti žmones. Kad vidinis virsmas vyktų lengvai ir paprastai, nevalia būti prisirišus ne tik prie žemiškų įpročių, bet ir prie naujai atsiveriančių vidinių gebėjimų. Tikslinga aktyvinti vis naujus gebėjimus, o su senesniais atsisveikinti. Žmogaus protas gali protestuoti, ypač jei naujųjų gebėjimų jis laukė, turėjo didelių lūkesčių jais pagerinti savo gyvenimo kokybę, jei tai buvo jo svajonės išsipildymas. Ir staiga ateina akimirka, kai aukštesnėms žmogaus sąmonėms visa tai tampa nebereikalinga. Tenka atsisakyti naujų gebėjimų, kad vertųsi dar naujesni. Kuo aukštesnės sąmonės gebėjimai, tuo mažiau jie reikšmingi žemiškame plane. Jei žmogus vis dar nori būti reikšmingas kitų žmonių akyse, jam labai skaudės prarandant tuos ką tik įgytus gebėjimus. Naujais gebėjimais kurti vidiniuose pasauliuose prieš kitus žmones nepasipuikuosi. Žemesnės sąmonės žmonės nesuvoks, ką veiki, kam to reikia, ir jei mėginsi jiems aiškinti, kad esi išskirtinis, kuriantis nerealius dalykus, tave paprasčiausiai palaikys keistuoliu arba nestabilaus proto žmogumi. Taigi ego ir žemiški troškimai tik trukdo sąmonėti. Kaip aukštesnioji tavo sąmonė gali perduoti sukauptas patirtis kitiems, taip ir tu gali gauti kito žmogaus dar aukštesnės jo sąmonės sukurtas patirtis, įsisavinti jas ir naudoti kaip savo realybės lauką. Susiliejus su savo aukščiausiąja sąmone, į tavo realybės lauką gali integruotis ir pasaulinės išminties lobynai. Žinoma, tai įvykti gali tik tada, kai jau mokėsi giliąsias žinias taikyti savo kasdienybėje.
💜