Visata nuolat atsinaujina, nuolat auga, plečiasi. Tavo beribės sąmonės kitas įsikūnijimas galbūt jau turi savo naują visatą, o tu, atėjęs į šią Visatą, mokaisi suvokti jos dėsnius ir principus, mokaisi suvaldyti energijas, iš kurių formuojasi materiali realybė. Suvaldyti materiją, kad ji paklustų tau, yra didelis menas. Paklusnumo įstatymas veikia visoje Visatoje ir yra labai svarbus. Kas nutiktų, jei tavo kūnas nepaklustų Kūrėjo valiai ir, pavyzdžiui, kraujas nustotų nešiojęs deguonį? Visatos Kūrėjo sąmonėje yra labai daug įstatymų, kurių privalo laikytis jo kūrybinės sąmonės. Jei Jis sukūrė vandens materiją, tai ji ir turi likti vandeniu, kol Kūrėjas ją laiko vandeniu. Jei Kūrėjas sugalvotų vandenį paversti auksu, keistųsi visos Visatos egzistavimo principai. Bet kam jam keisti tuos principus, jei viskas tobulai sukurta? Nėra tikslo griauti jau sukurtos materijos. Kosminėms sąmonėms Jis turi garantuoti galimybę augti ir vystytis. Todėl susitelkia į tai, ką naujo galėtų pasiūlyti augančioms kosminėms sąmonėms. Kūrėjas taip pat turi siekių, vienas tokių – sąmonėms sukurti kuo daugiau naujų kūrybinių galimybių. Jas kurdamas jis gali praplėsti erdvės ir laiko fraktalą. Jis gi turi tikslą būti besiplečianti, o ne susitraukianti Visata. Jeigu Kūrėjas nuspręs, kad šioji kūrybos stadija baigta, kad kūrinys atliktas iki galo, Jis gali „suvynioti drobę“, t. y. suspausti savo kurtą Visatą iki taško beribėje erdvėje. Ir, kai atsiras naujas impulsas, jį išskleisti, pradėti naują kūrinį, kurti naują visatą su naujomis gyvybės formomis.
Kūrėjas, pažinęs save ir gebėdamas valdyti energijas, materijas ir kai kurias sąmones, suformavo naują erdvės ir laiko fraktalą ir pakvietė į jį kosmines sąmones išjausti save materijoje. Prisimink, kad visur dominuoja sinchronizacijos principas. Tavo kosminės sąmonės kūnas per Visatos Kūrėjo dėmesio sutelkimo į materiją kanalą atėjo į tuštumos erdvę kaip vienaląstė sąmoninga būtybė. Tuo pat metu Kūrėjo sąmonės aukštų dažnių materijoje sinchroniškai susikūrė šios ląstelės aukščiausios sąmonės lygmuo. Pirmiausia tu kaip kosminė sąmonė įeini į Kūrėjo sąmonę ir virsti kibirkštimi arba monada. Tavo kosminė sąmonė mokosi patirti save jau apribotos sąmonės erdvėje, o ląstelė – įvaldyti tuštumos erdvę. Toji tuštuma – tai naujas Kūrėjo fraktalas. Veikiant sinchronizacijos principui jame vienu metu atsiranda vienaląstė ląstelė ir aukštų vibracijų energijos. Iš pradžių ląstelė šių energijų nesuvokia, ji neturi galimybių savęs išjausti kaip vientisos sąmonės. Neturi galimybių įleisti sielos.
Įsivaizduok Žemės atsiradimo pradžią. Tuštumoje nieko nėra. Vėliau atsiranda vienaląstės būtybės, kurios pamažu pradeda jausti erdvę. Vėliau, atsiradus energijoms, jos jau gali jausti energinių srautų judėjimą. Viso proceso dabar nepasakosiu, nes jis pernelyg sudėtingas ir gali tik dar labiau sujaukti tavo mintis.
Tiesiog žinok, kad Kūrėjo fraktale atsiradai, nes sutikai patirti save šioje materijoje. Tavo beribė sąmonė atsiliepė į impulsą dalyvauti Žemės kūrimo procese. Tiesa, ne visos kosminės sąmonės dalyvavo nuo pat pradžių, kai kurios pradėjo savo virsmą kitose planetose. Tačiau, tarkime, tu dalyvauji nuo pirmos akimirkos. Kol, būdamas vienaląste būtybe, tuštumoje pajautei energijų srautus, praėjo daugybė metų. Vėliau įgavai materialią formą. Ją tau padovanojo Kūrėjas. Pirmas tau kilęs įspūdis, pojūtis – esu apribotas. Vienaląstė būtybė, kuri ramiai egzistavo tuštumoje ir vėliau mėgavosi energijų srautais – įvairiomis būsenomis, staiga įgavo formą. Kadangi dar nesi sujungtas su aktyviu savo sąmonės kanalu, negali suvokti, kas yra ta forma, tad atsakymų tenka ieškoti išorėje. Tai dabar atsakymus į savo klausimus jau gali gauti iš Kūrėjo, iš Dvasios Mokytojų, iš savo vidinės sąmonės, o vienaląstėje struktūroje vidinis sąmonės kanalas neveikia. Veikia tik išorinis. Taigi, pasaulį pradedi pažinti per išorines formas. Savo formos viduje jautiesi labai nekomfortiškai, nes pažinimo erdvė gerokai susiaurėjo. Nebejauti net tų energijų, kuriomis buvo užsipildžiusi tuštuma. Vienintelis klausimas, kuris tau rūpi – ką veikti su ta forma? Kaip save apčiuopti Kūrėjo suteiktoje formoje? Toji forma neturi gyvybės. Ji yra, bet nesusijungusi su tavimi. Pavyzdys – žmogus be sąmonės. Jis gyvas, tačiau kūnas nejuda, nes negauna iš smegenų impulso judėti. Taip vienaląstė būtybė, neturėdama suaktyvinto vidinio kanalo, sprendžia klausimą, kaip susijungti su forma. Ji pradeda skleisti impulsus, kurie tą formą apčiuopia, pajaučia. Taip joje atsiranda gyvybingumas. Prisiminkime svarbią aplinkybę – į vienaląstę būtybę jau įdėtos išminties ir meilės energijos. Taigi, tu turi galimybę mąstyti ir realizuoti, ką sumąstei. Šis procesas taip pat tęsėsi begalę amžių. Kaip moters gimdoje apvaisintas kiaušinėlis augdamas tampa kūdikiu, taip ir vienaląstės būtybės visatos tuštumoje virsta sudėtingiausios struktūros gyvybės forma. Šiuo atveju – žmogumi, kuriam Kūrėjas suteikė galimybę be apribojimų naudotis savo forma, t. y. kūnu. Procesai vyksta tie patys. Tiek moters gimdoje, tiek ir Visatoje.
💜